Daržovių sėklos

Subkategorijos

Agurkai

Kai pagalvojame apie agurką, prieš akis iškyla žalias, traškus ir gaivus ingredientas salotose ar sumuštinyje. Tačiau retai susimąstome, kad iš esmės agurkas – tai valgomas vandens buteliukas. Jo sudėtyje net apie 96 % vandens – daugiau nei arbūze! Ši unikali savybė – gebėjimas kaupti didelį kiekį vandens – neliko nepastebėta ir kosmoso tyrėjų. NASA bei kitos kosminės agentūros ieško augalų, kurie būtų atsparūs, greitai augtų, neužimtų daug vietos ir galėtų tapti ne tik maistu, bet ir gyvybiškai svarbiu drėgmės šaltiniu ilgų kosminių kelionių metu. Ir štai čia į sceną žengia agurkas. Tai vienas iš šiuo metu tiriamų augalų, galinčių tapti kosminių šiltnamių dalimi, kad astronautai galėtų ne tik valgyti šviežius produktus, bet ir papildyti organizmo skysčių atsargas. Tad agurkas – ne tik įprastas mūsų stalo svečias, bet galbūt ir pirmoji daržovė, kurią kada nors auginsime Marse.
Burokėliai

Burokėliai - viena universaliausių ir patikimiausių šakniavaisių kultūrų, vertinama dėl gero prisitaikymo prie skirtingų auginimo sąlygų ir stabilaus derliaus. Ši daržovė pasižymi palyginti trumpu vegetacijos periodu, geru derlingumu ir plačiomis panaudojimo galimybėmis - nuo šviežios produkcijos iki perdirbimo. Dėl šių savybių burokėliai jau daugelį metų išlieka svarbia kultūra tiek profesionaliems daržovių augintojams, tiek maisto pramonei.

Įdomu tai, kad senovėje buvo vartojami ne šakniavaisiai, o burokėlių lapai. Tik maždaug prieš 2000 metų žmonės pradėjo vertinti ir pačią šaknį, kuri selekcijos dėka ilgainiui tapo didesnė, sultingesnė ir intensyviai raudonos spalvos. Spalva atsiranda dėl natūralių pigmentų - betalainų, iš kurių svarbiausias yra betaninas, suteikiantis burokėliams būdingą sodriai raudoną spalvą.

Per šimtmečius burokėliai tapo svarbia daugelio Europos virtuvių dalimi. Jie naudojami sriubose, salotose, garnyruose ar perdirbami į sultis bei kitus produktus. Skirtingos veislės pasižymi įvairiomis formomis ir spalvomis - nuo klasikinių apvalių tamsiai raudonų iki pailgų ar net geltonų bei dryžuotų šakniavaisių.

Profesionaliems augintojams ši kultūra patraukli dėl gero laikomumo ir plataus realizacijos laikotarpio. Tinkamai laikomi burokėliai gali išlaikyti aukštą kokybę ilgą laiką, todėl jų tiekimą rinkai galima planuoti ne tik derliaus nuėmimo metu, bet ir žiemos sezonu.

Tinkamai parinktos veislės leidžia išauginti vienodos formos, lygius, intensyvios spalvos šakniavaisius su gera vidine struktūra - savybes, kurios yra ypač svarbios tiek šviežios produkcijos rinkai, tiek perdirbimo sektoriui.

Bejo Zaden siūlo platų pasirinkimą burokėlių veislių tiek šviežiam vartojimui, tiek perdirbimui ar ilgalaikiam sandėliavimui. Dėl patrauklios ir sodrios spalvos, gero skonio, vienodumo, didelio prekingumo bei tinkamumo mechanizuotam derliaus nuėmimui šias veisles renkasi daržovių augintojai ir perdirbimo įmonės visame pasaulyje. Ūkininkams tiekiamos tikslaus sėjimo burokėlių sėklos, kurios kalibruojamos į tris dydžio intervalus: 3,00–3,50 mm, 3,50–4,00 mm ir 4,00–4,50 mm.
Saldžiosios paprikos
Pomidorai

Pomidorai – viena populiariausių ir plačiausiai auginamų daržovių pasaulyje. Tačiau ar pomidorai iš tiesų yra daržovės? Įdomu tai, kad šis klausimas netgi buvo svarstytas JAV Aukščiausiajame Teisme 1893 m., kai spręsta, ar pomidorai pagal tarifų, importo ir muitų taisykles turėtų būti klasifikuojami kaip vaisiai ar kaip daržovės. Teismas nusprendė, kad teisiškai jie turėtų būti laikomi daržovėmis, nes taip yra įprasta kulinarijoje. Tačiau botaniškai pomidorai yra vaisiai, nes jie išsivysto iš žiedo, turi sėklų ir yra žiedinių augalų reprodukcinė dalis. Pagal botanikos kriterijus visi augalai, kurie turi sėklų ir išauga iš žiedo (pvz., agurkai, moliūgai, paprikos), priskiriami vaisiams. Visgi kulinariniu požiūriu pomidorai laikomi daržovėmis, nes dažniausiai naudojami nesaldžiuose patiekaluose, valgomi kartu su kitomis daržovėmis ir jų skonis, lyginant su tipiškais vaisiais kaip obuoliai ar uogos, yra nesaldus.

Pagal augalo augimo būdą pomidorai skirstomi į determinantinius (žemaūgius) ir indeterminantinius (aukštaūgius).
Determinantinių pomidorų augimo aukštis ribotas, augalas nustoja augti pasiekęs tam tikrą dydį (paprastai iki 1 m). Determinantiniai pomidorai tinka auginti lauke, ypač vėsesnio klimato zonose, arba ribotoje erdvėje pvz., balkonuose, vazonuose. Augalai kompaktiški, nebūtinos atramos, genėjimas minimalus arba nereikalingas. Bendras derlius gali būti mažesnis nei aukštaūgių veislių, tačiau lengviau nuimamas ir labiau sutelktas, nes vaisiai formuojasi ir sunoksta beveik vienu metu, per trumpą laikotarpį.
Indeterminantiniai pomidorai auga nuolat visą sezoną, užauga iki 1,5 – 3 m ar daugiau, būtinos atramos ir reguliarus genėjimas, ypač reikia šalinti šoninius ūglius. Vaisius mezga ir nokina palaipsniui, todėl derlių galima skinti visą vasarą. Derėti pradeda šiek tiek vėliau, tačiau bendras derlius didesnis nei žemaūgių veislių. Dažniausiai auginami šiltnamiuose.

Pagal genetinę kilmę pomidorai skiriami į senovines veisles (angl. Heirloom) ir hibridines veisles (angl. Hybrid, F1).
Senovinės, paveldėtos daržovių veislės - tai natūralaus apdulkinimo (vėjas, vabzdžiai) veislės, kurias galima dauginti iš jų pačių sėklų, išlaikant savybes per kelias kartas. Genetika yra pastovi, stabiliai paveldima. Auginamos 50 metų ar ilgiau, vertingos istoriškai ir perduodamos iš kartos į kartą kaip regiono arba šeimos, ūkio paveldas. Vaisiai būna įvairių formų ir spalvų, sodraus, saldaus skonio, kvapnūs, tačiau minkštesni, mažiau atsparūs ligoms, ne tokie tvirti transportavimui ir laikymui, greičiau gendantys. Senovinės veislės puikiai tinka šviežiam, greitam vartojimui.
Hibridinės veislės gaunamos sukryžminus dvi skirtingas veisles, siekiant sujungti geriausias abiejų tėvinių augalų savybes, tačiau iš hibridinės veislės išaugintos sėklos neatkartoja motininio augalo savybių, tad jų dauginti patiems augintojams neverta. Selekcininkai hibridines veisles kuria dėl didesnio derlingumo, atsparumo ligoms, vienodesnės vaisių formos, spalvos ir dydžio, geresnių laikymo ir transportavimo savybių. Hibridinės veislės puikiai tinka komerciniam auginimui.

Pagal vaisių formą ir dydį pomidorai skirstomi:
Vyšniniai pomidorai (angl. cherry) – tai maži, traškūs, saldūs ir sultingi pomidoriukai, taip pavadinti dėl savo formos, primenančios vyšnią. Nors dauguma jų yra apvalūs, galima rasti ir pailgų veislių – vynuogių ar net kriaušės formos. Tokie pomidorai dažnai vadinami kokteiliniais. Kokteiliniai pomidorai – tai bendrinis pavadinimas visiems mažo dydžio pomidorams, puikiai tinkantiems užkandžiams. Jie gali būti įvairių formų ir spalvų, tačiau visuomet išsiskiria patraukliu dydžiu ir ryškiu skoniu. Dažniausiai šie pomidorai parduodami ant kekės, su šakelėmis – taip jie ilgiau išlieka švieži ir atrodo estetiškai. Tačiau prekyboje galima rasti ir laisvai supakuotų pomidorų – indeliuose, maišeliuose arba sveriamų, jau nuskintų nuo šakelių. Spalvų paletė itin įvairi: nuo įprastų raudonų iki geltonų, oranžinių, žalių, o kai kurios veislės būna tamsiai violetinės ar beveik juodos. Dėl savo sultingumo, intensyvaus skonio ir plonos odelės vyšniniai pomidorai itin vertinami virtuvės šefų - valgant jie tarsi sprogsta burnoje. Puikiai tinka užkandžiams, salotoms, daržovių vėrinukams arba kaip patiekalų ir stalo dekoras.

Slyviniai pomidorai (angl. plum) – tai pailgos, ovalios arba cilindro formos pomidorų veislės, išvestos specialiai terminiam apdorojimui ir perdirbimui. Jie dar vadinami pramoniniais arba pastos pomidorais, nes yra ypač tinkami virimui, kepimui, konservavimui ir džiovinimui. Pagrindinė šių pomidorų išskirtinė savybė – tiršta, tanki konsistencija. Jie turi daug minkštimo, bet mažai sėklų ir sulčių, todėl puikiai tinka gaminant koncentruotus pomidorų padažus, tyres ar pastą. Kaitinant slyviniai pomidorai neištyžta, išlaiko formą ir skonį, todėl dažnai naudojami troškiniuose, sriubose ar keptuose patiekaluose. Kai kurios veislės išvestos taip, kad odelę galima lengvai pašalinti po nuplikymo karštu vandeniu – tai ypač palengvina perdirbimą gaminant padažus ar konservus. Dėl mažo drėgmės kiekio ir tvirtos struktūros šie pomidorai puikiai tinka džiovinimui. Paprastai turi saldoką, koncentruotą skonį su mažiau rūgšties nei kitų rūšių pomidorai.

Didieji arba mėsiniai pomidorai (angl. beefsteak) – tai stambiavaisiai, mėsingi pomidorai, išsiskiriantys įspūdingu dydžiu ir subalansuotu, sodriu skoniu. Vaisiai dažnai sveria nuo 200 iki 500 gramų, o kai kurios veislės gali užaugti net iki 1 kilogramo. Dauguma šios rūšies pomidorų yra plokščiai apvalios, šiek tiek suplotos formos, su ryškiais segmentais, nedidelėmis sėklų ertmėmis ir santykinai nedideliu sulčių kiekiu. Dėl tirštos konsistencijos jie gerai išlaiko formą pjaustant, todėl puikiai tinka mėsainiams, sumuštiniams ir kitiems patiekalams, kuriuose svarbi graži, mėsinga pomidoro riekelė. Šie pomidorai dažniausiai auginami dėl išskirtinio skonio, ryškios spalvos ir įspūdingo dydžio, tačiau rečiau pasitaiko prekybos centruose. Taip yra todėl, kad jie turi plonesnę odelę, ilgesnį nokimo laikotarpį ir trumpesnį galiojimo laiką, tad yra mažiau tinkami transportavimui ar laikymui.

Jaučio širdies pomidorai (angl. oxheart) – kaip sufleruoja pavadinimas, šie pomidorai savo kūgiška, apačioje smailėjančia forma ir įspūdingu dydžiu primena jaučio širdį. Jie priskiriami didžiųjų, mėsinių pomidorų (angl. beefsteak) grupei, tačiau dėl savo unikalios formos ir tekstūros dažnai laikomi atskiru porūšiu. Šios rūšies pomidorai gali būti raudoni, rožiniai, oranžiniai ar net dvispalviai, o jų minkštimas labai mėsingas, miltingas, su nedidelėmis sėklų ertmėmis, kuriose dažnai būna itin mažai sėklų arba jų visai nėra. Nors struktūra primena mėsinius pomidorus, tačiau vaisiai dažnai būna sultingesni ir pasižymi subtiliu, saldoku skoniu su lengva rūgštele bei maloniu aromatu. Sunokę vaisiai greitai suminkštėja, todėl rekomenduojama juos suvartoti arba perdirbti netrukus po nuskynimo. Daugelis jauties širdies tipo veislių yra senosios (angl. Heirloom), paveldėtos, tačiau šiandien galima rasti ir naujų, hibridinių veislių, pritaikytų intensyvesniam auginimui, ilgiau išlaikančių prekinę išvaizdą.

Apvalūs pomidorai (angl. globe) – tai dažniausiai sutinkamas pomidorų tipas, kurį lengviausia atpažinti dėl klasikinės, apvalios formos ir vienodo dydžio vaisių. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti neišskirtiniai, dažnas juos laiko „nuobodžiais“, tačiau jų universalumas, stabilus derlius, puikus tinkamumas transportavimui ir ilgesniam laikymui, pelnė jiems tvirtą vietą tiek augintojų, tiek prekybininkų, tiek vartotojų tarpe. Tai – patikimi, universalūs pomidorai tinkantys tiek šviežiam vartojimui, tiek terminio apdorojimo patiekalams. Dauguma jų raudoni, bet yra ir geltonų, žalių, oranžinių ir net dryžuotų apvalių pomidorų. Pomidorai taisyklingai apvalios, kartais šiek tiek suplotos formos su tvirta, atsparia transportavimui, įtrūkimams ir spaudimui odele. Viduje subalansuotas minkštimo ir sulčių santykis, vidutinio sultingumo, su vidutinėmis sėklų ertmėmis. Tai labiausiai universalūs pomidorai, tinkami salotoms, sumuštiniams, kepti orkaitėje ar ant grilio, troškiniams, konservavimui skiltelėmis. Dėl vienodo dydžio ir tvirtumo puikiai tinka automatiniam pjaustymui, todėl plačiai naudojami viešojo maitinimo sektoriuje. Šie pomidorai idealiai pritaikyti komercinei rinkai - gausus ir stabilus derlius, patraukli išvaizda, atsparumas ligoms bei ilgas galiojimo laikas – visa tai daro juos nepakeičiamais didesnės apimties auginimo ir prekybos kontekste. Nors skoniu jie galbūt neprilygsta aromatingiems mėsiniams ar saldiems vyšniniams pomidorams, bet būtent apvalūs pomidorai yra „virtuvės darbininkai“ – visada pasiruošę, lengvai pritaikomi ir patikimi. Dėl šių savybių apvalūs pomidorai yra plačiausiai auginami ir vartojami visame pasaulyje.
Cukinijos

Cukinijos - greitai auganti ir itin produktyvi daržovė, kuri per palyginti trumpą laiką gali užauginti gausų derlių. Dėl šios savybės jos tapo svarbia kultūra tiek profesionaliems daržovių augintojams, tiek šviežios produkcijos rinkai. Palankiomis sąlygomis pirmuosius vaisius galima pradėti skinti praėjus maždaug 6 - 8 savaitėms po sėjos, o reguliarus derliaus nuėmimas skatina augalus formuoti vis naujus vaisius.

Įdomu tai, kad cukinijos yra palyginti „jauna“ daržovė Europos virtuvėje. Nors moliūginiai augalai į Europą atkeliavo po pirmosios Kristupo Kolumbo kelionės, šiandien mums pažįstamos cukinijos buvo išvestos tik XIX amžiuje Italijos selekcininkų. Būtent italai pradėjo vartoti dar visai jaunus, nesubrendusius vaisius - taip gimė daržovė, kuri šiandien žinoma visame pasaulyje.

Per laiką cukinijos tapo viena universaliausių vasaros daržovių. Jos vertinamos dėl švelnaus skonio, minkštos tekstūros ir plataus panaudojimo virtuvėje - nuo kepimo ar troškinimo iki grilio patiekalų ar daržovių mišinių. Be to, rinkoje vis labiau vertinamos įvairių spalvų ir formų cukinijos: nuo klasikinių tamsiai žalių iki šviesių ar geltonų vaisių.

Profesionaliems augintojams cukinijos patrauklios dėl didelio derlingumo, intensyvaus augimo ir ilgo derėjimo laikotarpio. Nuoseklus vaisių skynimas leidžia išlaikyti aukštą produkcijos kokybę ir užtikrinti reguliarų šviežių daržovių tiekimą rinkai viso sezono metu.

Tinkamai parinktos veislės leidžia išauginti vienodus, lygius, patrauklios spalvos vaisius su gera vidine kokybe ir tvirta odele - būtent tokias savybes, kurios šiandien itin vertinamos tiek prekybos tinklų, tiek vartotojų.
Brokoliai

Brokoliai - viena universaliausių ir vertingiausių daržovių, vertinama dėl savo maistinės vertės, derlingumo ir plataus panaudojimo galimybių. Ši kultūra išsiskiria tvirtu stiebu, kompaktiška galvute ir trumpu vegetacijos periodu, todėl profesionaliems daržovių augintojams brokoliai leidžia planuoti stabilų derlių ir reguliariai tiekti produkciją rinkai.

Įdomu tai, kad brokoliai yra kilę iš Viduržemio jūros regiono, o jų protėviai - laukiniai kopūstai - buvo auginami dar prieš kelis tūkstančius metų. Tik Italijoje, XV - XVI a., selekcijos dėka atsirado mums pažįstama brokolių forma su tankia, sultinga žaliąja galvute, kuri šiandien dominuoja pasaulinėje daržovių rinkoje.

Per šimtmečius brokoliai tapo svarbia daugelio šiuolaikinių virtuvių dalimi. Jie vertinami dėl švelnaus, maloniai salstelėjusio skonio, traškios tekstūros ir plataus kulinarinio pritaikymo - nuo troškinių, sriubų ir garnyrų iki šviežių salotų ar garuose ruošiamų patiekalų. Be to, brokoliai puikiai dera su kitomis daržovėmis ir praturtina maistą svarbiais vitaminais bei antioksidantais.

Profesionaliems augintojams brokoliai patrauklūs dėl gero derlingumo, stabilaus vegetacijos periodo ir galimybės planuoti nuoseklų derliaus nuėmimą. Ši kultūra sėkmingai auginama tiek atvirame lauke, tiek šiltnamiuose, o tinkamai parinktos veislės leidžia išauginti vienodas, tvirtos struktūros ir patrauklios išvaizdos galvutes.
Petražolės šakninės

Iš pirmo žvilgsnio šakninės petražolės gali atrodyti kaip kukli daržovė, tačiau profesionalūs daržovių augintojai puikiai žino jų vertę. Ši kultūra išsiskiria tuo, kad iš vieno augalo galima gauti net du produktus: aromatingus lapus ir baltą, kūgišką, švelnaus, malonaus skonio šakniavaisį. Dėl šios savybės šakninės petražolės jau šimtmečius vertinamos Europos virtuvėje - jos yra svarbi sriubų, sultinių ir daržovių mišinių dalis.

Įdomu tai, kad petražolės iš pradžių buvo auginamos ne kaip daržovė, o kaip vaistinis augalas. Tik vėliau selekcijos dėka atsirado veislės su stambiais, sultingais šakniavaisiais, kurios šiandien vertinamos tiek profesionalių augintojų, tiek virtuvės šefų.

Dar vienas įdomus faktas - vartotojai šaknines petražoles neretai supainioja su pastarnokais. Vis dėlto patyrę augintojai ir virtuvės profesionalai gerai žino skirtumą: petražolių šaknis pasižymi intensyvesniu, ryškesniu aromatu. Būtent dėl šios savybės šakninės petražolės išlieka svarbia žaliava tiek šviežios produkcijos rinkoje, tiek perdirbimo pramonėje.

Profesionaliems augintojams ši kultūra vertinga dėl gero laikomumo, stabilaus derliaus ir plataus panaudojimo. Šakniavaisiai gali būti tiekiami šviežiai rinkai arba naudojami daržovių mišiniuose ir perdirbimo sektoriuje. Ilgesnis vegetacijos periodas ir geros sandėliavimo savybės leidžia produkcijos realizaciją planuoti ne tik rudenį, bet ir žiemos laikotarpiu.

Tinkamai parinktos veislės ir auginimo technologija leidžia išauginti lygius, vienodos formos, rinkai patrauklius šakniavaisius - būtent tai, ko tikisi tiek prekybos tinklai, tiek perdirbimo sektorius.
Špinatai

Špinatai - viena greičiausiai augančių lapinių daržovių: nuo sėjos iki derliaus praeina vos 4 - 6 savaitės, todėl jie puikiai tinka ankstyvoms ir nuoseklioms sėjoms bei pastoviam tiekimui rinkai.

Įdomu tai, kad špinatai yra viena iš nedaugelio daržovių, kurios buvo auginamos kosmose. NASA tyrinėjo juos dėl trumpo vegetacijos periodo, atsparumo ir aukštos maistinės vertės - net kosmose špinatai išlaiko skonį ir vitaminų turtingumą.

Špinatai yra tikras vitaminų ir mineralų šaltinis: juose gausu vitamino C, K, folio rūgšties, geležies ir antioksidantų. Dėl šios priežasties ši derlinga kultūra atitinka tiek ūkininkų, tiek sveikų produktų vartotojų poreikius.

Ši lapinė daržovė turi ilgą istoriją: manoma, kad špinatai atkeliavo iš Persijos, o viduramžiais Europoje buvo vertinami dėl skonio, derlingumo ir maistinės vertės. Šiandien špinatų veislių pasirinkimas didelis - nuo greitai augančių mini lapelių iki stambių, tvirtų lapų, tinkamų tiek šviežiai realizacijai, tiek perdirbimui.

Profesionaliems augintojams špinatai vertingi dėl trumpo vegetacijos periodo, stabilaus derliaus ir lankstaus auginimo grafiko.
Ridikėliai

Ridikėliai - viena greičiausiai augančių daržovių. Palankiomis sąlygomis nuo sėjos iki derliaus praeina vos 3 - 4 savaitės. Būtent dėl šios savybės ridikėliai jau daugelį metų laikomi patikimiausia ankstyvojo sezono daržove, leidžiančia greitai pradėti šviežių daržovių tiekimą rinkai.

Įdomu tai, kad ridikėliai buvo auginami dar senovės Egipte - manoma, jog jie buvo vienas iš augalų, kuriais buvo maitinami piramidžių statytojai. Per šimtmečius ši kultūra išplito visame pasaulyje ir šiandien pasižymi didele formų bei spalvų įvairove: nuo klasikinių apvalių raudonų iki baltų, pailgų ar net dviejų spalvų šakniavaisių.

Profesionaliems augintojams ridikėliai vertingi dėl trumpo vegetacijos periodo, lankstaus auginimo grafiko ir galimybės planuoti nuoseklias sėjas, užtikrinančias stabilų produkcijos tiekimą.

Tinkamai parinktos veislės leidžia išauginti vienodus, lygius ir ryškios spalvos šakniavaisius, kurie pasižymi gera vidine kokybe ir yra patrauklūs rinkai bei pirkėjams.
Porai

Porai - vertinga ir patikima daržovė, kuri jau daugelį metų užima svarbią vietą profesionalioje daržininkystėje. Ši kultūra išsiskiria ilgu vegetacijos periodu, geru atsparumu vėsesniam klimatui ir galimybe derlių nuimti ilgą laikotarpį - nuo vasaros pabaigos iki pat vėlyvo rudens ar net žiemos. Dėl šių savybių porai leidžia augintojams planuoti stabilų ir nuoseklų produkcijos tiekimą rinkai.

Įdomu tai, kad porai turi labai seną istoriją - jie buvo auginami dar senovės Egipte ir Romos imperijoje. Manoma, kad Romos imperatorius Neronas ypač mėgo porus ir tikėjo, kad jie stiprina jo balsą. Dėl šios priežasties jis net buvo pramintas „porų valgytoju“.

Per šimtmečius porai tapo svarbia daugelio Europos virtuvių dalimi. Jie vertinami dėl švelnaus, maloniai salstelėjusio skonio ir universalaus panaudojimo - nuo sriubų bei troškinių iki šviežių daržovių patiekalų. Skirtingai nei svogūnai, porai pasižymi švelnesniu aromatu, todėl puikiai dera su įvairiais ingredientais ir patiekalais.

Profesionaliems augintojams ši kultūra patraukli dėl gero derlingumo, stiprios augalų struktūros ir gero laikomumo. Porai taip pat pasižymi puikiu atsparumu žemesnėms temperatūroms, todėl dalį derliaus galima laikyti lauke arba sandėliuoti ilgesnį laiką, išlaikant aukštą produkcijos kokybę.

Tinkamai parinktos veislės leidžia išauginti vienodus, ilgus, baltos spalvos stiebus su tvirtais, sveikais lapais - būtent tokią produkciją, kuri yra patraukli tiek šviežios rinkos pirkėjams, tiek perdirbimo sektoriui.
Svogūnai

Svogūnai – viena universaliausių ir plačiausiai pasaulyje auginamų daržovių, vertinama dėl savo skonio, aromato ir plataus panaudojimo virtuvėje. Ši kultūra svarbi tiek šviežios produkcijos rinkoje, tiek perdirbimo pramonėje. Dėl gero prisitaikymo prie skirtingų klimato sąlygų svogūnai auginami beveik visame pasaulyje.

Svogūnai skirstomi į dvi pagrindines grupes – ropinius ir laiškinius. Ropiniai svogūnai auginami dėl subrendusių ropučių, kurių lukštas gali būti geltonos, raudonos arba baltos spalvos. Jos pasižymi skirtingu skoniu, aštrumu ir laikymo savybėmis. Laiškiniai svogūnai vertinami dėl švelnių, žalių laiškų, kurie dažniausiai naudojami šviežiam vartojimui ir suteikia patiekalams gaivumo.

Įdomu tai, kad svogūnai laikomi viena seniausių kultūrų, auginamų dar nuo Bronzos amžiaus - seniausi žinomi jų derliaus pėdsakai siekia apie 5000 m. pr. Kr., t. y. daugiau nei prieš 7000 metų. Senovės civilizacijose jie buvo ne tik maistas - pavyzdžiui, Senovės Egipte svogūnai simbolizavo amžinybę dėl savo sluoksniuotos struktūros, todėl neretai būdavo dedami į faraonų kapavietes, tikint, kad jie atneš klestėjimą pomirtiniame gyvenime.

Viduramžiais svogūnai turėjo ir praktinę vertę - jie buvo naudojami kaip atsiskaitymo priemonė: jais buvo mokama nuoma, atsiskaitoma už prekes ir paslaugas, o kartais net dovanojami kaip vertinga ir prestižinė dovana. Įdomu ir tai, kad senuosiuose angliškuose posakiuose svogūno lukšto storis buvo laikomas būsimos žiemos pranašu: plonas lukštas reiškė švelnią žiemą, o storas – atšiaurią.

Svarbu paminėti, kad svogūnų augimas ir derliaus formavimasis labai priklauso nuo temperatūros ir dienos ilgumo (fotoperiodo). Būtent šios sąlygos lemia ropelių formavimąsi, todėl veislės skirstomos pagal auginimo regionus: ilgos dienos, vidutinės dienos ir trumpos dienos. Lietuvos ir Baltijos regionui tinkamiausios ilgos dienos veislės, užtikrinančios stabilų derlių mūsų klimato sąlygomis.

Per ilgą selekcijos istoriją išvesta daugybė svogūnų veislių, kurios skiriasi ne tik spalva, bet ir forma, dydžiu, vegetacijos trukme bei laikymo galimybėmis. Šiuolaikinės veislės pritaikytos tiek ankstyvam derliui, tiek ilgam sandėliavimui, taip pat atitinka skirtingus rinkos poreikius.

Profesionaliems augintojams svogūnai patrauklūs dėl stabilios paklausos ir gero derliaus potencialo, tačiau jų auginimas reikalauja nemažų darbo sąnaudų ir kruopštaus agronominio valdymo. Svarbios savybės – vienodas ropučių dydis, tvirta lukšto struktūra, atsparumas ligoms ir geras išsilaikymas po derliaus nuėmimo.

Tinkamai parinktos veislės leidžia išauginti kokybišką, vienodą ir rinkai patrauklią produkciją, atitinkančią tiek prekybos tinklų, tiek vartotojų lūkesčius.

Daugelį metų Bejo Zaden glaudžiai bendradarbiauja su kompanija De Groot en Slot, besispecializuojančia Allium genties augalų selekcijoje. Šių įmonių bendri produktai žymimi santrumpa BGS.

Ūkininkams siūlomos Bejo/dGS Precision svogūnų sėklos - tai tikslaus sėjimo, 2,00–2,75 mm dydžiu kalibruotos sėklos, pasižyminčios aukšta dygimo energija ir tolygiu sudygimu. Naudojant šias sėklas, galima sumažinti sėjos normą iki 800 000 - 900 000 sėklų/ha, išlaikant optimalų augalų tankumą.

Vis dėlto svarbu nepamiršti, kad net ir aukščiausios kokybės sėklos negali kompensuoti auginimo technologijos klaidų. Vėlyva sėja, netinkamas dirvos paruošimas, nepakankama ligų kontrolė ar netinkamai parinktas derliaus nuėmimo laikas gali ženkliai sumažinti ropučių kokybę ir jų sandėliavimo trukmę.

Sėklos tiekiamos 10 000 ir 250 000 vienetų pakuotėse.
Salotos

Salotos - vienos plačiausiai pasaulyje auginamų ir vartojamų lapinių daržovių. Greitas augimas, trumpas vegetacijos laikotarpis ir galimybė tiksliai planuoti nuoseklias sėjas leidžia šiai kultūrai išlikti patikimu pasirinkimu profesionaliems augintojams, siekiantiems stabilaus ir aukštos kokybės derliaus.

Įdomu tai, kad salotos buvo auginamos dar senovės Egipte daugiau nei prieš 4000 metų. Manoma, kad iš pradžių jos buvo vertinamos ne dėl lapų, o dėl sėklų, iš kurių buvo spaudžiamas aliejus. Vėliau kryptinga selekcija suformavo šiandien gerai atpažįstamas salotų grupes, kurios pasižymi skirtingomis savybėmis ir gali būti pritaikomos įvairiems auginimo bei realizacijos modeliams.

Šiuolaikinėje daržininkystėje salotos skirstomos į keturias pagrindines grupes pagal jų augimo pobūdį, lapų struktūrą ir panaudojimo galimybes.

Lapinės salotos nesuformuoja gūžių - jos auga palaidų lapų skrotelėmis ir pasižymi itin didele formų bei spalvų įvairove. Jų lapai gali būti lygūs, banguoti ar garbanoti, dažniausiai žalios spalvos, tačiau neretai turi rausvų ar bronzinių atspalvių. Kai kurių veislių lapai primena ąžuolo lapus - jos vadinamos ąžuolalapėmis. Tai itin lanksti grupė, leidžianti augintojams greitai reaguoti į rinkos poreikius ir užtikrinti nuolatinį produkcijos tiekimą.

Minkštagūžės, dar vadinamos sviestinėmis, salotos formuoja laisvas, minkštas gūžes su švelniais, plonais lapais. Jos pasižymi subtilia tekstūra ir švelniu skoniu, todėl puikiai tinka šviežiam vartojimui - salotoms, garnyrams ir kitiems šaltiems patiekalams. Nors jų lapai yra jautresni mechaniniams pažeidimams, tinkamai auginamos šios salotos išsiskiria patrauklia išvaizda ir aukšta vidine kokybe. Dėl šių savybių minkštagūžės salotos ypač vertinamos aukštesnės pridėtinės vertės šviežios produkcijos segmentuose.

Kietagūžės, dar vadinamos traškiosiomis arba ledinėmis, salotos formuoja tankias, kompaktiškas gūžes su storais, sultingais ir traškiais lapais. Jos išsiskiria ryškiu traškumu ir gaiviu skoniu, todėl yra vienos populiariausių salotų rūšių tiek šviežios produkcijos rinkoje, tiek maitinimo sektoriuje. Dėl tvirtos struktūros šios salotos gerai laikosi ir yra atsparios transportavimui, todėl išlieka patikimu pasirinkimu visoje tiekimo grandinėje. Vis dėlto jų auginimas reikalauja daugiau tikslumo, nes ilgesnis vegetacijos laikotarpis ir kai kurių veislių jautrumas aukštai temperatūrai didina riziką, kad nepalankiomis sąlygomis augalai gali per anksti pereiti į žydėjimo fazę.

Romėninės salotos formuoja pailgas, vertikaliai augančias gūžes iš ilgų, tvirtų lapų su ryškiomis centrinėmis gyslomis. Jos išsiskiria traškia, tačiau kartu sultinga struktūra bei ryškesniu skoniu. Dėl šių savybių romėninės salotos vertinamos tiek mažmeninėje prekyboje, tiek maitinimo sektoriuje. Be to, jos pasižymi stabiliu augimu ir yra palyginti lengvai auginamos.

Per šimtmečius salotos tapo viena svarbiausių šviežiai vartojamų daržovių. Skirtingos jų rūšys pasižymi įvairia tekstūra ir skoniu - nuo švelnių sviestinių iki traškių gūžinių ar dekoratyvių lapinių salotų. Dėl šios įvairovės salotos plačiai naudojamos kasdienėje mityboje, maitinimo sektoriuje ir šviežios produkcijos prekyboje.

Profesionalioje daržininkystėje salotos išsiskiria auginimo efektyvumu ir lankstumu. Jas galima auginti atvirame lauke, šiltnamiuose ar hidroponinėse sistemose, tiksliai valdant augimo sąlygas ir planuojant nuoseklų produkcijos tiekimą rinkai. Galimybė per sezoną išauginti kelis derlius leidžia efektyviai išnaudoti plotus ir prisitaikyti prie skirtingų rinkos poreikių.

Svarbią reikšmę turi ir veislių parinkimas. Šiuolaikinė selekcija orientuota į derlingumą, vienodumą, spalvos intensyvumą, lapų struktūrą ir atsparumą ligoms bei kenkėjams, kurie gali reikšmingai paveikti produkcijos kokybę. Ypatingas dėmesys skiriamas atsparumui netikrajai miltligei (Bremia lactucae) bei specifiniams kenkėjams, tokiems kaip amarai (Nasonovia ribisnigri).

Salotų vertė rinkoje pirmiausia atsiskleidžia per jų išvaizdą, kokybę ir vienodumą. Todėl sėkmingas jų auginimas reikalauja ne tik agronominių žinių, bet ir nuoseklaus, preciziško požiūrio į kiekvieną auginimo etapą.

Šiandien salotos yra svarbi ir rinkos poreikius atitinkanti kultūra, leidžianti augintojams užtikrinti kokybišką ir konkurencingą šviežios produkcijos pasiūlą.
Morkos

Bejo Zaden – morkų selekcijos lyderiai. Mes siūlome platų morkų veislių asortimentą, pritaikytą įvairioms rinkoms: šviežiam vartojimui, perdirbimo pramonei ir ilgam sandėliavimui. Nuolat kintantys rinkos poreikiai daro mūsų darbą ne tik įdomų, bet ir kupiną iššūkių. Kuriant naujus produktus, atidžiai atsižvelgiame į visos maisto grandinės dalyvių poreikius – nuo augintojų iki galutinių vartotojų. Mūsų selekcininkai, vykdydami griežtą atrankos procesą, vertina daugybę savybių: atsparumą ligoms, lapijos kokybę, derlingumą, vienodumą, formą, spalvą, lygumą, tinkamumo saugoti trukmę ir, žinoma, skonį. Bejo Zaden – kur inovacijos ir kokybė susitinka su rinkos poreikiais.

Nanto tipas. Šakniavaisiai taisyklingos cilindro formos, buku galu, 15 – 22 cm ilgio, 18 – 40 mm skersmens. Tai labiausiai pasaulyje paplitęs morkų tipas užimantis apie 50 procentų rinkos. Nanto tipo morkos auginamos visame pasaulyje, populiariausios Europoje.

Berlikum tipas. Šakniavaisiai stambūs, cilindriški, į galą nežymiai smailėjantys, 20 – 35 cm ilgio, 25 – 45 mm skersmens. Berlikum tipo morkos auginamos visame pasaulyje.

Šantane (angl. Chantenay) tipas. Šakniavaisiai kūgiškos formos, buku galu, 10 – 25 cm ilgio, 25 – 60 mm skersmens. Morkos išsiskiria saldžiu, išraiškingu skoniu, tačiau minkštimas, jo tekstūra yra rupesnė, šiurkštesnė nei kitų tipų morkų. Šantene tipo morkos auginamos visame pasaulyje, ypač populiarios Azijoje ir Pietų Amerikoje.

Imperator tipas. Šakniavaisiai ilgi ir ploni, ryškios spalvos. Šio tipo morkos daugiausia auginamos Šiaurės Amerikoje ir skirtos gaminti ten ypač populiarioms “cut and pill” morkoms. Tai cilindriški morkų gabaliukai, kurių ilgis apie 5 cm, o skersmuo 1,5 cm. Reikia, kad nupjovus viršūnėlę, morkas būtų galima supjaustyti į 3 vienodo ilgio šaknies galiukus. Šiuos reikalavimus ir atitinka Imperator tipo morkos.
Arbūzai

Arbūzai - viena labiausiai vasarą simbolizuojančių vaisinių kultūrų, vertinama dėl gaivaus skonio, sultingo minkštimo ir didelių vaisių. Ši kultūra pasižymi gana intensyviu augimu ir gali užauginti stambius, rinkai patrauklius vaisius per palyginti trumpą vegetacijos laikotarpį. Dėl šių savybių arbūzai jau seniai tapo svarbia kultūra tiek šviežios produkcijos rinkoje, tiek profesionalių daržovių augintojų ūkiuose.

Įdomu tai, kad arbūzai buvo auginami dar prieš daugiau nei 4000 metų Afrikoje. Archeologiniai tyrimai rodo, kad jų atvaizdai aptikti net senovės Egipto kapavietėse, o vaisiai buvo dedami į kapus kaip vandens ir maisto šaltinis kelionei į pomirtinį pasaulį. Manoma, kad laukiniai arbūzų protėviai buvo gerokai mažesni ir ne tokie saldūs kaip šiandieninės veislės.

Per šimtmečius selekcija smarkiai pakeitė šią kultūrą - atsirado daugybė skirtingų formų, dydžių ir minkštimo spalvų arbūzų. Be klasikinių raudono minkštimo vaisių, šiandien auginami ir geltonos ar oranžinės spalvos minkštimą turintys arbūzai, kurie išsiskiria ne tik išvaizda, bet ir skoniu.

Profesionaliems augintojams arbūzai patrauklūs dėl didelio derliaus potencialo ir augančios paklausos rinkoje. Šiuolaikinės veislės pasižymi geru vaisių vienodumu, tvirta žieve, patrauklia išvaizda ir geromis transportavimo savybėmis - tai labai svarbu tiek vietinei prekybai, tiek eksportui.

Tinkamai parinktos veislės leidžia išauginti vienodos formos, ryškios spalvos, saldžius ir sultingus vaisius, kurie pasižymi puikia vidine kokybe ir yra patrauklūs tiek prekybos tinklams, tiek vartotojams.
Kopūstai

Viena šeima – šimtai veidų.

Išgirdę žodį „kopūstas“, dažniausiai įsivaizduojame baltą gūžę, keliaujančią į raugintų kopūstų statinę. Tačiau kopūstai - tai kur kas daugiau nei viena daržovė. Tai plati ir įvairi šeima, turinti daugiau veidų, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio: baltagūžiai, raudongūžiai, smailagūžiai, žiediniai, pekininiai, garbanotieji, kaliaropės ir daugelis kitų - kiekvienas su savitu charakteriu, augimo tempu ir paskirtimi.

Įdomu tai, kad nemaža jų dalis - tarsi skirtingos to paties augalo „versijos“. Per šimtmečius vykusi selekcija išryškino vis kitą augalo dalį: vienur susiformavo tvirta gūžė, kitur - žiedynas, dar kitur - sustorėjęs, sultingas stiebas.

Dėl to kopūstinių daržovių grupė pagrįstai vadinama daržovių pasaulio chameleonu - patikima, universalia ir auginama beveik visus metus, leidžiančia sezoną planuoti strategiškai - nuo ankstyvo iki vėlyvo, sandėliavimui tinkamo derliaus, pritaikomo tiek šviežiai realizacijai, tiek perdirbimui.

Kopūstinės daržovės vertinamos ne tik dėl agronominio patikimumo, bet ir dėl mitybinės vertės - tai reikšmingas vitaminų C ir K šaltinis, taip pat skaidulų turtingos daržovės, išsiskiriančios specifiniais sieros junginiais (gliukozinolatais), būdingais būtent šiai grupei.
Salierai